Ramūnas Čapkauskas jau laimėjo viską, bet dar negana
Įrašo data:
2017-03-04

Ir kur tik nuvažiuoja – laimi. Nors ir paskelbė apie karjeros pabaigą ralyje, šalmo ant vinies kabinti jis nežada. Žurnalas „Keturi ratai“ viename numeryje spausdino interviu su patyrusiu lenktynininku.

– Esate bene labiausiai patyręs lenktynininkas Lietuvoje. Lenktyniaujate dar nuo tų laikų, kai gatvėse tik žiguliai važinėjo. – Jau ateina toks laikas, kai mintyse vis atsuki visą tą filmą atgal. Labai ilgas filmas. Kol važiuoju, ir istorija pasikeitė. Nedaug tokių lenktynininkų liko, kurie matė dar rusišką lenktynių aplinką, sovietinį DOSAF ir šiuolaikinį lenktyniavimą. Jis akivaizdžiai pasikeitė. Rusų laikais automobilių sportas buvo tam tikra disciplina. Tai buvo sukarintas dalykas. Prisimenu varžybų atidarymus, kai visus surikiuodavo į eilę ir reikėdavo žygiuoti į atidarymo ceremoniją. Mus vesdavo karininkas, kuris diktuodavo komandas: „Kairę, dešinę, lygiuot, ramiai.“ – Karjerą, kaip ir dauguma profesionalų, pradėjote nuo kartingų? – Taip, pati pradžia buvo kartingas, ir iš karto į jį žengiau labai tvirtai. Treniruotis pradėjau, kai man buvo 7 metukai, o po metų jau važiavau į lenktynes. Tuomet jos vykdavo kitaip. Lietuvos čempionate buvo tik trys etapai. Bet kiekvienas miestas, net ir mažas, tokie kaip Jonava, Prienai, Panevėžys ir kiti, turėjo savo lenktynes. Net jei aplink nebuvo trasų. Važiuodavome tai aerodromuose, tai miestų gatvėmis. Trasos buvo tik kelios: Plytinės, Smalininkų. Man lenktyniaujant atsirado Anykščių, Aukštadvario, Šiaulių trasos. Jose teko nemažai važiuoti. Tuo metu į visas lenktynes keliaudavau su tėčiu, kuris man buvo ir pagrindinis rėmėjas, ir treneris, ir mechanikas, ir inžinierius.

– Daug lenktyniauti tekdavo? – Per metus būdavo iki 12 lenktynių. Kadangi po 2 metų nuo karjeros pradžios jau važiavau už Lietuvos rinktinę, tai važiavimo buvo tikrai daug. Pavyzdžiui, Tarybų Sąjungos čempionate buvo toks normatyvas, kai į trasą reikėdavo atvažiuoti porą savaičių prieš lenktynes ir trasoje kasdien treniruotis po 3–4 valandas. Dešimtmečiui tai buvo labai didelis krūvis, bet su manimi dirbo labai geras Lietuvos rinktinės treneris Romualdas Ščiuckas. Bet tada Lietuvoje važiuoti buvo labai paprasta. Pamenu, prieš vienerias Sąjungos čempionato lenktynes visas dvi savaites pylė lietus. O mes treniravomės. Pripratau prie šlapios dangos. Praėjus savaitei po tų lenktynių vyko Lietuvos čempionato etapas. Jame irgi dangus prapliupo. Tai antroje vietoje važiavusį varžovą ratu aplenkiau jau 5-ame rate.

Bet tada Lietuvoje važiuoti buvo labai paprasta. Pamenu, prieš vienerias Sąjungos čempionato lenktynes visas dvi savaites pylė lietus. O mes treniravomės. Pripratau prie šlapios dangos. Praėjus savaitei po tų lenktynių vyko Lietuvos čempionato etapas. Jame irgi dangus prapliupo. Tai antroje vietoje važiavusį varžovą ratu aplenkiau jau 5-ame rate.

– Profesionaliu lenktynininku tapote jau atėjus nepriklausomybei? – Ne visai. Atėjus nepriklausomybei dar kartingu važiavau. Ir istoriją su juo teko keisti. Pamenu paskutinį Sovietų Sąjungos čempionatą. Stovi 16 valstybių atstovai. O aš vienintelis su Lietuvos vėliava. Tai vyko 1991 metų vasarą, Lietuva jau buvo nepriklausoma, visi sausio 13-osios įvykiai įvykę, bet čempionatas dar buvo rengiamas iš inercijos. Buvau mažas, nelabai suvokiau situacijos, stovėjau vienintelis su dabartine šalies vėliava, žinojau, kad Lietuva dabar bus kitokia, bet svarbos nesuvokiau, man tuomet rūpėjo kartingai. Bet su kitokiu pasauliu susipažinau greitai, kai gavome modernių firminių padangų. Juk iki tol važiavome rusiškomis padangomis, kurių sukibimas su šlapia danga buvo kaip automobilio su ledu. Pirmą kartą uždėjus normalius slikus Anykščių kartodrome savo rato laiką pagerinau 6 ar 7 sekundėmis.

– Kada pradėjote važiuoti formulėmis? – 1995 metais paskutinį kartą važiavau su kartingu ir pirmą – su formule. Tuomet man buvo 18 metų. Tai buvo tarsi svajonės išsipildymas, nes mano tikslas lenktyniaujant su kartingais visada buvo formulė. Tais metais grįžo formulių lenktynės. Porai metų jos buvo nutrauktos, nes 1993 metais „Nemuno žiede“ įvyko didelė avarija, žuvo žmogus. Bet 1995 metais buvo pirmosios lenktynės po pertraukos. Jose dalyvavo 18 mašinų. Mane priglaudė Autotechnikos komanda – Sigitas Andreika ir „Politechnikos“ kolektyvas. Jie turėjo pasilikę vieną formulę ir davė ją važiuoti man. Startavau. Laimėjau pirmas lenktynes. O paskui ir visą čempionatą.

– Ir jūs tada buvote bene vienintelis profesionalus lenktynininkas Lietuvoje, kuris iš lenktyniavimo duoną valgė? – Ne iš karto. Lūžis įvyko 1998 metais, kai susikoviau su Dariumi Jonušiu. Aš tuo metu važiavau „Formula Estonia“ su 2 litrų „Opel“ varikliu ir iš „Audi“ agregatų pagaminta sekvencine pavarų dėže. Viską susikonstravome patys. O Darius turėjo „Formula Renault“ bolidą. Jis lenktyniavo „Formula Renault“ serijoje ir tą mašiną nusipirko. Greičiu ji prilygo trečiai formulei. Kai atvažiuodavo į Lietuvą, visiems malkų prikraudavo. Darius buvo nepavejamas. Važiuodavo 3–4 sekundėmis greičiau už visus. Bet viename etape, nebepamenu, kuriame, man pavyko jį aplenkti. Tai visiems buvo didelis įvykis.

Važiavau taip, kad ta „Estonia“ į orą pakildavo, ji nebuvo valdoma, nes nebuvo pritaikyta tokiems greičiams. Standartiškai maniškė formulė buvo komplektuojama su 1,3 litro žigulių motoru, didžiausias greitis buvo gal 160 km/val. O maniškė ir 210 km/val. važiuodavo. Aerodinamika ne tik neprispausdavo, bet net keldavo mašiną. Tiesiosiose tiesiog paleisdavau vairą ir duodavau jai plaukioti po kelią. Padangos – kažkokie iš užsienio atvežti seni michellinai. Buvo chaosas. Bet vis tiek „Nemuno žiede“ į apačią ąžuolo link eidavom neatleidę dešinės kojos. Tai buvo jaunatviškas maksimalizmas, niekas nerūpėjo, apie saugumą net minčių nebuvo. Juk „Estonia“ konstrukcija tokia, kad kojos buvo už priekinės ašies, amortizatoriai blauzdas žnaibydavo. Avarijos atveju būtum buvęs sutrintas.

Bet tada Darius Jonušis, kuris būrė BMW taurės komandas, pasiūlė mane „Gardėsio“ savininkams kaip lenktynininką. Egidijaus Bičkausko dėka atsirado „Gardėsio“ komanda, ten atsiradau ir aš. Susipažinome ir iki šiol draugaujame su Linu ir Kęstučiu Drazdauskais. Taip pradėjau važiuoti ir BMW taurėje, atsidūriau tarp finansiškai stiprių žmonių ir juos sužavėjau. Prasidėjo profesionalus lenktyniavimas. Jie, pamatę, su kuo važiavau, pasakė, kad taip daugiau nevažiuosiu, ir 1999 metų sezone jau startavau su „Formula 3“ klasės bolidu iš Suomijos. Tik suomiai konstrukciją truputį perdirbo: variklį pakeitė 1 litro „VW Golf GTI“ agregatu, kuris pasiekė 145 AG. Taip jie suvienodino pajėgumus savo čempionate. Kai pradėjau lenktyniauti „Gardėsio“ komandoje, šalia manęs atsirado Jonas Dereškevičius, su kuriuo kartu praleidau 5 sezonus. Nuo ryto iki vakaro. Jis man buvo kaip antras tėtis. – Tada jau buvote profesionaliu lenktynininku, kuris už tai algą gaudavo? – Taip, gavau algą, gyvenau iš to.
Turėjome atskiras patalpas formulėms, jų remontui, tvarkymui su atskirais skyriais motorams. Turėjau savo mechanikus, kurie man padėdavo per lenktynes, bet variklius ir pavarų dėžes darydavau pats.

– Ar gerai tuomet buvo gyventi lenktynininkams? – Taip, gerai, bet aš vienintelis toks buvau. – Ir kiek laiko truko profesionalaus lenktynininko karjera, kada ir kodėl ji baigėsi?

– Tol, kol važiavome su formulėmis. Paskutiniais praėjusio amžiaus metais įvyko perversmas, kai visi prisipirko tų suomiško tipo „Formula 3“ bolidų su „Volkswagen“ varikliais. Ir tada nuo 1999 iki 2003 metų vyko visų Baltijos šalių ir Suomijos čempionatas. Kiekvienoje šalyje važiavome po 2 varžybas. Labai stipriai važiavome. Pamenu, „Nemuno žiedą“ su lėtąja stabdymo zona per 1 min. 9 sek. apvažiuodavome. Formulė – tai būdavo analogų neturintis automobilis. Nors dinamika dėl silpno variklio buvo nekokia, posūkiuose važiuodavome nežmonišku greičiu, beveik visą trasą akceleratorių laikydavome nuspaudę iki galo. Tuomet laimėjau visus Lietuvos čempionatus. Laimėjau Latvijos, Estijos čempionatus, 2 kartus laimėjau Baltijos šalių čempionatus. Tada tai buvo labai svarios pergalės, nes nieko nebuvo geriau. O laimėti prieš suomius buvo labai stipru. Netgi prieš estus, kurie su suomiais bendradarbiavo ir jų technologijos visada buvo žingsniu priekyje.

Bet tada tą 1,6 litro klasę padarė laisva. Ir visas formulių čempionatas sugriuvo. Juk iki tol visi važiavo su vienoda suomiška technika, kuri buvo pigi, susirinkdavo labai daug dalyvių ir buvo arši konkurencija. Kai klasę padarė laisva, tai tie, kurie nemokėjo važiuoti, bet turėjo pinigų, nuvežė motorus į „Volkswagen Motorsport“ gamyklą, išspaudė po 230 AG ir visus kitus paliko toli. Kurie mokėjo važiuoti, bet neturėjo daug finansų, liko gale. Vienas po kito dalyviai traukėsi, ir 2006 metais formulių lenktynės baigėsi. Realiai tada mirė ir žiedinės lenktynės – kai atsirado europinės FIA klasės, vos kelios komandos galėjo įpirkti brangius automobilius, ir jie be konkurencijos laimėjo. Tapo nebeįdomu važiuoti. Aišku, gauti algą už lenktyniavimą nustojau anksčiau. 2003 metais su Viliumi Čebatavičiumi patys įkūrėme „Adampolio“ komandą. Tada jau patys pradėjome ieškoti rėmėjų pinigų. Aš servisui vadovavau, tapau „Fiat“ atstovu Kaune. Lenktyniavome su savo komanda. Sėkmingai, laimėjome ir 1000 km lenktynes.

– Tai ralyje pradėjote važiuoti todėl, kad Lietuvoje mirė žiedinės lenktynės? – Aš ralyje dar 1999 metais pradėjau važiuoti kartu su Dovilu Čiutele. Tada buvau šturmanu. Bent kelerius metus iš eilės. Tada aš ir formulėmis važiavau, ir BMW taurės lenktynėse, ir ralyje. Kiekvieną savaitgalį buvo varžybos, tik kito formato. Pats pirmą kartą žiemos ralyje prie vairo važiavau 2004 metais su „BMW Compact“. Kitais metais važiavau 2 ralius, o 2006-aisiais – jau visą sezoną. Ralis man buvo principo reikalas. Buvo sakoma, kad žiedininkas negali važiuoti ralyje, jis niekada nebus geras ralistas. Aš iš principo įrodžiau, kad gali. Nežinau, ar aš kam kitam įrodinėjau, bet tai buvo svarbu man. Todėl nuo 2007 metų sėdau prie „Mitsubishi“ vairo ir važiavau aukščiausioje lygoje.

– Ralyje jūs buvote bene stabiliausiai važiuojantis lenktynininkas, nepadarėte jokių rimtų avarijų, po kurių automobilio kėbulą reikėtų išmesti. Kaip tai pavyko? – Gal pirmo sezono viduryje važiuodamas su mitsu suvokiau, kad gali mokėti labai gerai vairuoti, turėti vairuotojo patirties, bet ralyje niekada nebūsi pirmas, jeigu nemokėsi teisingai užsirašyti stenogramos ir jos suvokti. Ir niekada nebūsi greitas, jei neturėsi ralisto patirties. O jei norėsi prie to prieiti labai greitai, tai labai daug kartų daužysi mašiną. Turime daug pavyzdžių.

Suvokdamas, kad negaliu taip daryti, turėjau balansuoti tarp greičio, nes visada norėjau būti geriausias, ir tarp rizikos faktoriaus, kad nenudrėbčiau tos mašinos. Kiekvienas automobilio sudaužymas atima labai didelę dalį lėšų, kurias esi susidėliojęs sezonui. O stipraus užnugario aš niekada neturėjau, man pinigų visada reikėdavo ieškoti pačiam.

– Taigi visada važiavote turėdamas greičio rezervą. Iki šiol pamenu 2012 metų Lietuvos ralio čempionato finalą Druskininkuose, kur jūs paskutiniame greičio ruože, siauruose asfaltiniuose dviračių takeliuose, kur automobilis vos tarp medžių telpa, varžovams viename greičio ruože pakrovėte pusę minutės. Sklido kalbos, kad tuomet atsisukote į šturmaną Tomą Šipkauską ir perspėjote, kad dabar važiuosite gerokai greičiau. Visu tempu. Ar tai tiesa? Egidijaus Babelio nuotr./Ramūnas Čapkauskas – Nuo Lipeikio atsilikinėjau pusę minutės. O priešais mane buvo Vanagas. Paskutinis ralis, taškai lėmė čempiono titulą. O tas greičio ruožas buvo kartojamas du kartus. Abu kartus laikas buvo identiškas. Gal sutapimas, bet abu greičio ruožus net šimtosiomis sekundėmis važiavau identiškai.

Manau, kad čia asfalto specifika tokia. Mane formulė išmokė ir išugdė važiuoti vos peržengus sukibimo ribą, kai mašina jau nutrūkinėja. „Nemuno žiede“ visada važiuodavome slysdami, automobilis it kamuoliukas riedėdavo. O ralyje visada turėjau tam tikrą rezervą. Ralis – labai sudėtinga sporto šaka, kur rezultatą lemia labai daug sudedamųjų dalių. Dalyvių čia nedaugėja. Jaunimas renkasi lengvesnes sporto šakas, tokias kaip žiedą, kur rezultatą galima lengviau pasiekti. Nors ten irgi sudėtinga – vyksta tiesioginė kova. Bet bent jau esi garantuotas, kad trasa visada tokia pati ir sukibimas toks pats.

– Paskelbėte, kad baigiate karjerą ralyje.
– Nebeliko motyvacijos. Važiuoti savo malonumui tapo per brangu. Mūsų lenktynininkai pasiekė labai aukštą lygį. Ir prasidėjo aiškinimasis, kas greitesnis serviso zonoje, kur visi kaskart dedasi naujas padangas. O kuris neturi tam biudžeto, iš karto nustumiamas į antrą planą, nes po 30 km važiavimo su naujomis padangomis ir servise neužsidėjus naujų, pralaimi mažiausiai pusę sekundės kilometrui. Nuvažiuoji 20 km ir palaidoji 20 sek. Štai ir rezultatas. Manau, šitaip neturėtų būti. Suprantam, kad automobilių sportas yra brangi sporto šaka, bet jeigu yra nišos, kaip būtų galima tai suvaldyti, kodėl to nepadaryti. Neišgąsdinsim tų žmonių, kurie norėtų lenktyniauti, bet išgirdę apie biudžetus nustoja norėti.

Ir dar blogiausia, nors ir laimi tą čempiono vardą, už tai visiškai nieko negauni. Jokios apčiuopiamos naudos. Tai kyla klausimas, kodėl aš turiu rizikuoti? Nes ralis yra iš principo labai rizikinga sporto šaka, nes tu nuolatos važiuoji greičio ruožais tiesiog tarp medžių, o dėl mažiausios klaidelės gali tapti invalidu arba apskritai išsitaškyti. Rizikos faktorius didžiulis, rizikos kartelė iškelta labai aukštai, bet apčiuopiamos naudos už tai nėra. Sakau, kad baigiu karjerą ralyje, bet nesakau, kad čia nebegrįšiu. – Taigi grįžtate į žiedines lenktynes. Pagaliau dalyvavote „Autoplius Fast Lap“ varžybose, tuomet iš jūsų girdėjau puikių atsiliepimų. Važiuosite jose? Juolab kad nuo šiol jų rengiamos „Wolf Race“ lenktynės taps oficialiu Lietuvos žiedinių lenktynių čempionatu. – Kad aš ir ralyje važiuodamas niekada nebuvau metęs žiedinių lenktynių. Kasmet dalyvavau 1000 km lenktynėse Palangoje, išvažiuodavau į kitas ilgų nuotolių lenktynes. „Autoplius.lt Fast Lap“ nuotr./Ramūnas Čapkauskas ir Vytautas Švedas O „Autoplius Fast Lap“ su paskutine žinia labai pamalonino. Man žiedinės lenktynės visada buvo prie širdies. Labai džiugu, kad taip išėjo. Nes šiais ir praėjusiais metais dalyvavau visose Baltijos šalių 4 valandų ištvermės lenktynėse, kur važiavo vienas mano automobilis, taip pat – porą partnerių. Viskas ten buvo neblogai, bet nėra šventės. O apie „Autoplius Fast Lap“ girdėjau daug ir pirmą kartą taip nutiko, kad tos lenktynės nesutapo su jokiomis kitomis mano lenktynėmis. Na, ir dalyvavau. Super! Ir šventė, ir žmonių daug, mašinų daug. Jokios įtampos. „Autoplius Fast Lap“ yra komercinės lenktynės. Čempionatas vis tiek turi turėti kokius nors rėmus pagal griežtas taisykles, kad žinotum, ką darai, tam, kad automobiliai būtų vienodi, kad būtų vienoda konkurencija, lenktyniavimas. Pasirodo, šis modelis šiandien netinka. Tam jaunimui „Autoplius Fast Lap“ versija yra priimtinesnė. O ji atsirado iš nieko. Pavažiavo paprastomis mašinomis, neįdomu. Pasidarė galingesnes, žiūri, kad su ja smagu, bet nesaugu. Atsirado lankai. Daugiausia ne bet kokie, o homologuoti. Ir didžioji dalis žmonių pasidarė lenktyninius automobilius. Išsirutuliojo puikios lenktynės.

Aišku, tas galios skirtumas labai juokingas. Kai dabar važiavau, tai man gyvenime taip nebuvo, kad posūkiuose pasiveji tą mašiną ir vidury tiesiosios ji nuo tavęs nulekia. Taip nulekia, kad, atrodytų, vietoje stovėtum.

Aišku, tie greičio mėgėjai susiduria su problema, kad nenulaiko mašinos posūkiuose, nežino, kada stabdyti, važiuoja neteisingomis trajektorijomis, makaluojasi po kelią. Bet tebūnie taip. Tai yra tai, ko reikia jaunimui. Organizatoriai žino, ką padaryti, kad žmonės atvažiuotų. Jiems reikia scenos, merginų, to, ano, ir viskas šauniai vyksta. Labai smagu tai, kad tie vyrukai, kurie važiuoja „Autoplius Fast Lap“, pelnys čempiono vardą, nes vis tiek tai yra istorija. Nes tu patenki į archyvus. Lenktynės be statuso labai greitai pasimiršta.

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/gazas/naujiena/autosportas/ramunas-capkauskas-jau-laimejo-viska-bet-dar-negana-25-758388

Taigi nuo kitų metų grįžtu į Lietuvos žiedo čempionatą, kuris vyks su „Autoplius Fast Lap“, o dėl ralio – žiūrėsim. Tikrai organizuosime vieną ralio čempionato etapą. – Tiek metų lenktyniaujate – ar neatsibodo? Ar nekyla noras pakabinti šalmą ant vinies ir mėgautis ramiu gyvenimu? Ar lenktyniausite iki tol, kol galėsite?

– Aš šiandien važiuoju savo malonumui. Tam, kad važiuotum labai greitai, reikia daug finansų, o aš paskutinius penkerius metus ralyje ir žiede važiuoju savo malonumui, neperžengdamas ribos, ir tą darau 100 proc. žinodamas, ką aš darau ir noriu daryti. Matyt, patirtis ir suvokimas, ką darau, vis dar leidžia išlikti greitam. Atsukęs visą savo filmą matau, kad jame nebuvo jokių pertraukų. Kai nuo 7 metų amžiaus pradėjau lenktyniauti, nepraleidau nė vieno sezono. Visada važiavau, dalyvavau. Ir netgi buvo taip, kad net ne vieną, o kelis čempionatus per metus važiuodavau ir dar važiuoju. Tai gal reikės kokį rekordą padaryti? Tada gal gyvenime kas nors prisimins?

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/gazas/naujiena/autosportas/ramunas-capkauskas-jau-laimejo-viska-bet-dar-negana-25-758388